duobej-darbininkas geodeze1 plytos-su-cvekais traktorius vamzdis-raudonas vamzdziai vanduo-per-dantukus vandens-propeleriai
2015 08 01

Raimondas Baikštys: „Kartais tekdavo dirbti ir po 32 dienas per mėnesį, 14 valandų per parą“

Jei Kaune įsikūrusios AB „Požeminiai darbai“ generalinį direktorių Raimondą Baikštį reikėtų pristatyti vos keliais žodžiais, vienas tiksliausių apibūdinimų, ko gero, būtų toks: darboholikas, nuolat vaikštantis „stalo briauna“. „Darboholikas“ dėl to, kad, kaip pats sako, kai kada dirba „32 dienas per mėnesį“.

Ir dar todėl, kad ponas Raimondas vienos iš didžiausių vandentvarkos, aplinkosaugos ir šilumos ūkyje veiklą vystančių kompanijų Lietuvoje generaliniu direktoriumi buvo paskirtas vos 38-erių.

Kaip pabėgti iš Kėdainių arba kur dingo jaunasis specialistas?   

Iš šiaurės Lietuvos kilęs R. Baikštys teigia, kad įmonėje, kuriai sėkmingai vadovauja daugiau kaip 20 metų, ir apskritai statybų sektoriuje atsirado „atsitiktinai“, nes aplinkybės galėjo susiklostyti ir kitaip.

„Esu du kartus baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, bet neturiu statybininko diplomo. Aš ekonomistas ir inžinierius mechanikas. Baigęs studijas 1979 metais gavau paskyrimą į Kėdainius. Prisimenate, kaip tada buvo – pagal paskyrimą konkrečioje įmonėje jaunas specialistas turėjo atidirbti trejus metus, ir tik retas sugebėdavo pasprukti anksčiau. Aš per pusantrų metų spėjau padirbėti dviejose Kėdainių įmonėse, o tada atsidūriau Kaune“, – pakvietęs žurnalistus prisėsti šviesiame jaukiame kabinete Aleksoto mikrorajone, pradeda ponas Raimondas.

Anot jo, kai kurių įmonių vadovai, supratę, kad atsiųstas jaunas specialistas dirba „per prievartą“, pasigailėdavo jo ir paleisdavo, nes „argi kalėjime gali ko nors pasiekti“, bet taip pasisekdavo tik vienam kitam. O jis pats, – nors gerokai rizikavo (juk tai buvo gilus sovietmetis – 1980-ieji), nes atsisakęs dirbti pagal paskyrimą kito darbo galėjo ir negauti, – spruko dėl to, kad Kėdainiuose buvo užgautos jo jaunatviškai maksimalistinės ambicijos.

„Tas paskyrimas šiek tiek pažeidė jauno žmogaus ambicijas. Metus atidirbau ir buvau vienas iš trijų kandidatų tapti įmonės vadovu. Bet nepriklausiau tai vienintelei partijai, o gal ir daugiau buvo priežasčių, tad manęs nepaskyrė. Tada ir kilo konfliktas. Aš valdžiai sakau, kad ne pagal specialybę paskirtas esu. Aš ne maisto pramonininkas. Nuvažiavau į ministeriją ir sakau: paskirkite pagal specialybę. Pasiūlė alaus gamyklą – Šiaulių „Guberniją“. Sako, važiuok, pervesim ten“, – pasakoja ponas Raimondas.

Šiauliečiai, netikėtai sulaukę ambicingo jauno specialisto, atrodo, apsidžiaugė. Kadangi buvo rengiamasi atidaryti naują cechą, R. Baikščiui įmonės vadovai pasiūlė organizuoti jo statybą ir pažadėjo: jei gerai seksis, kai cechas bus pastatytas, jam pats ir vadovausi. Raimondas sutiko, nors nė neketino važiuoti į Šiaulius: „Man reikėjo gauti iš įmonės raštą, kad čia mane priima dirbti. Tą raštą turėjau nuvežti į ministeriją, ir tada mane paleidžia iš to fabrikėlio Kėdainiuose. Taip ir ištrūkau, tik paskui manęs dar ieškojo, nes dingo jaunas specialistas – iš vienur išėjo, kitur neatėjo.“

O jis, kaip pats sako, padedant geriems žmonėms, kurie „užgesino“ bręstantį skandalą, įsidarbino transporto įmonėje. Tebedirbdamas toje „priedangos įmonėje“, netrukus jis sulaukė kvietimo pereiti į įmonę, kurioje dirba ir dabar. Tiesa, ir šįkart susiklostė kurioziška situacija.

„Aš toje įmonėje buvau apiformintas darbininku. Sulaukęs kvietimo pereiti į Požeminių darbų statybos-remonto valdybą, pirmadienį ateinu rašyti prašymo, kad mane atleistų iš darbo, o jie man siūlo vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo pareigas“, – šypteli R. Baikštys, tuomet vis dėlto pasirinkęs darbą 1980 metais įkurtoje, o dabar vienoje iš didžiausių mūsų šalies nuotekų ir vandentiekių tinklų renovaciją atliekančių kompanijų.

Nuo mechaniko iki didelės įmonės vadovo    

1981-aisiais pradėjęs dirbti vos prieš metus įsteigtoje Kauno požeminių darbų statybos-remonto valdyboje mechaniku, po šešerių metų ponas Raimondas buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Šį momentą jis labai gerai prisimena, nes vos savaitė skyrė paskyrimą į naujas atsakingas pareigas ir dukters gimimą. Tada jam buvo vos 31-eri.

Dabar jau 36-uosius metus veikianti įmonė, tada tik kūrėsi. Ji buvo įsteigta siekiant išvaduoti Kauno senamiestį ir miesto centrą nuo dūmų, tad 1981-1982 metais buvo uždaromos mažos katilinės ir tiesiami požeminiai šilumos tiekimo tinklai. Vėliau senamiestyje ir miesto centre jos darbuotojai restauravo pastatų vidaus komunikacijas, tiesė kabelius, vamzdynus šilumai ir vandeniui tiekti, statė valymo įrengimus.

Laikui bėgant buvo įkurta moderni gamybinė bazė, o veiklos pobūdis vis labiau plėtėsi. 1992 metais jos pagrindu įsteigta AB „Požeminiai darbai“ šiuo metu yra viena didžiausių šalyje šilumos ūkio ir vandentvarkos objektų statybos, sąvartynų įrengimo ir uždarymo darbų, šilumos ūkio veiklą plėtojančių bendrovių.

Įmonė atlieka bendruosius statybos darbus, įrenginėja pastatų vidaus ir išorės vandentiekio bei nuotekų šalinimo, šilumos gamybos ir tiekimo, pastatų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, kloja inžinerinius tinklus betranšėjėmis technologijomis. Padalinius ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Baltarusijoje turinčios įmonės vizitine kortele laikomi Kauno biologinių valymo įrenginių statyba ir Marijampolės regioninio sąvartyno įrengimas.

Ir visuose šiuose pokyčiuose aktyviai dalyvavo ponas Raimondas, 1992 metais tapęs įmonės direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1994-ųjų iki šiol pats vadovaujantis bendrovei.

„Pasijutau lyg būčiau gaisrininkas“      

Iššūkių nevengiantis specialistas neslepia, kad iš gamyklos perėjęs į statybos darbus atliekančią įmonę, juo labiau į specializuotą, jų patyrė nemažai: „Pastatyti namą, kad ir Ispanijoje, yra vienas dalykas, o įrengti infrastruktūrą – požemines komunikacijas, kai aplink zuja mašinos – visai kas kita. Ten statai ir statai, o čia visą laiką esi judesyje: kelias, transportas, žmonės. Gamykloje irgi staklės sukasi, bet ten žinai, kaip jos juda ir gali šiek tiek prognozuoti situaciją, o tiesdamas požemines komunikacijas savo ritmu gyvenančiame objekte esi priklausomas nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, užimame dalį gatvės – mūsų ekskavatoriai kasa, o aplink kiti automobiliai važinėja, virš galvų troleibusų tinklo laidai kabo. O jeigu dar koks girtas sugalvos per gatvę eiti… Sudėtinga sritis. Čia atėjęs pasijutau lyg būčiau gaisrininkas.“

Kartą vienas R. Baikščio kolega, tuometinio J. Janonio popieriaus fabriko vyriausiasis inžinierius, pro langą stebėdamas įmonės teritoriją, kurioje nuolat vyksta judėjimas – atvažiuoja ir išvažiuoja automobiliai, su reikalais per kiemą skuba darbuotojai – net nusistebėjo, kokioje nesaugioje, neprognozuojamoje aplinkoje, kur iki nelaimės užtenka vos vieno neatsargaus žingsnio, darbuojasi pavojingus požeminius darbus atliekantys vyrai. Pono Raimondo jis tada tiesiai paklausė, ar šis nebijantis, kad kada nors ištiks didelė nelaimė.

„Darbo saugos požiūriu aplinka, kurioje mes dirbame, labai pavojinga. Jis tai suprato ir tiesiai paklausė, ar neketinu keisti darbo. Sako, Raimondai, ar tu supranti, kad vaikštai „stalo briauna“? Bet kada gali įvykti nelaimingas atsitikimas ir tave gali pasodinti… Jis niekada nedirbo tokio darbo, tai jam nejauku net žiūrėti buvo. O mes savotiškai priprantame prie to nuolatinio pavojaus, – sako R. Baikštys ir tuojau pat prisipažįsta, kad tais laikais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, baigiantis darbo dienai visuomet klausdavo padalinių vadovų, ar visi grįžo iš objektų sveiki. – Prie staklių dirbant irgi nelaimė gali nutikti, bet ten visos operacijos aprašytos, jos standartizuotos, o čia – kranas vienoj vietoj stovėjo, bet pervažiavo į kitą, žmogus einantis iš kažkur atsirado. Krovinys irgi gali nukristi.“

Ekstremalių situacijų, kurios pridėjo ne vieną žilą sruogą, buvo ir daugiau. Bet ponas Raimondas ne iš tų, kurie kratytųsi atsakomybės. Maždaug metams praėjus nuo to, kai tapo vyriausiuoju inžinieriumi, nutiko taip, kad vėlyvą rudenį, beveik lapkričio 7-osios (tą dieną buvo minima sovietinė Revoliucijos diena – red. past.) Kauno kvartalas, kuriame gyveno visa miesto valdžios grietinėlė, dar buvo nešildomas. „Viršininkas susirgo, o mane paliko stovėti ant griovio krašto. Jei viršininko nėra, aš jį automatiškai turiu pavaduoti ir turiu suktis. Bet padarėm, paleidom tą šildymą“, – prisimena jis.

O kartą buvo susiklostę taip, kad vanduo galėjo tiesiog nuplauti visą mikrorajoną Jonavoje. Nors situaciją pavyko suvaldyti ir nelaimės buvo išvengta, priežastis tiriančios komisijos užsisėdo ilgam. Tačiau jas nustatyti būtina, sako R. Baikštys ir aiškina, kad ekstremalias situacijas paprastai sukelia ne kokia nors viena, o visa virtinė klaidų bet kuriame etape – nuo projektavimo iki objekto atidavimo eksploatuoti.

„Vienas inžinierius projektavo, kitas vadovavo statybai, dar dešimt tikrino. Jeigu tas, kuris statė, viską atliko, kaip numatyta projekte, jis lyg ir teisus. Bet jei pastebėjai, kad kur nors padaryta klaida, turi stabdyti darbus, nes kai susideda net ir nedidelė viena, antra, trečia klaida – kažkas naktį įsijungė ir bumbt – plūsta didžiulis vandens kiekis. O ten gyvenamasis kvartalas, devynaukščiai stovi, ir tą vandenį po jais neša… Galėjo sugriauti tuos namus, jei į ežerą vanduo nebūtų nutekėjęs“, – laimingai pasibaigusį incidentą Jonavoje prisimena jis.

Bet štai objekto Kaliningrade (Rusija) AB „Požeminiai darbai“ atsisakė. Ne dėl to, kad jis būtų ypatingai sudėtingas, o dėl to, kad kaimyninėje šalyje biurokratinis aparatas būtų surijęs pernelyg daug laiko. Mat tam, kad galėtų renovuoti vamzdyną, nutiestą didžiuliame prospekte vos ne po tramvajaus bėgiais, būtų tekę gauti kone 10 institucijų leidimus.

„Dviejų metų prireiktų vien tam, kad susipažintum su valdininkais; ne vieną butelį su milicininkais tektų išgerti, kad leistų ten dirbti“, – šmaikštauja pašnekovas.

Įmonei išgyventi padeda universalumas        

Pasak R. Baikščio, jei sumažėja požeminių darbų, įmonė imasi kitų projektų. Gal dėl to ir išliko tiek 1998-siais, kai nemažai kompanijų patyrė didelių nuostolių dėl vadinamosios Rusijos krizės, tiek ir per pastarąją krizę, kuri iš šalies statybinių bendrovių sąrašo ištrynė ne vienos įmonės vardą.

„Dirbome įvairius darbus, ieškojome naujų užsakymų. Esame dirbę Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, kaip partneriai padėjome statyti kai kuriuos objektus Latvijoje. Apyvarta nebuvo didelė, apie 10 mln. litų per metus, bet rinka nebuvo perkrauta, ir užtekdavo. O maždaug 2007-2008 metais mūsų metinė apyvarta siekė 70 mln. litų, nes tada mus jau pradėjo maitinti europiniai projektai“, – aiškina pašnekovas, teigiantis, kad pastarųjų dviejų krizių poveikio įmonė beveik nepajuto.

Jis pasakoja, kad tuo metu, kai kartu su vokiečiais baigė statyti Kauno biologinio valymo įrengimus, dirbo bendrastatybinius darbus – renovavo pastatus Elektrėnuose ir kitose Lietuvos vietose, atnaujino Kaišiadorių traukinių stoties peroną, remontavo stotis Kėdainių rajone. Ir nuolat ieškojo kitų objektų, nes bendrovėje tuo metu dirbo jau apie 300 žmonių.

Sudėtingiausias laikotarpis jo vadovaujamai įmonei, pasak R. Baikščio, kaip tik dabar, nes vieno finansinio laikotarpio Europos Sąjungos (ES) paramos lėšomis įgyvendinami projektai jau baigti ar baigiami, o kiti dar tik prasidės. Dar daugiau – kai kurie potencialūs užsakovai, laukdami pinigų iš ES fondų, net projektų nepradėjo rengti. Todėl nenuostabu, kad darbuotojų skaičius bendrovėje sumažėjo iki 150, o apyvarta pernai nukrito iki 30 mln. litų. Yra ir daugiau priežasčių. Viena iš jų – ir nestabili geopolitinė situacija.

Išgyventi, kai negalioja „force majeure“         

Pašnekovo teigimu, vienas iš blogiausių dalykų yra tai, kad viešuosius pirkimus Lietuvoje laimi tie, kurie pasiūlo mažiausią kainą, kuri dažnai būna nereali. Anot R. Baikščio, tai būdinga ir statybai, ir renovacijai. Be to, pastebi jis, rinkoje yra ir tokių firmų, kuriose dirba tik advokatai ir vadybininkai. Ir laimi nemažus projektus. „Bet tokie labai dažnai ir atsiduria teismuose“, – priduria jis.

Į klausimą, ką pavadintų didžiausiais iššūkiais, kuriuos pavyko įveikti, AB „Požeminiai darbai“ vadovas atsako, kad vieną iš jų patyrė, kai staiga buvo padidintas PVM. Jiems, kaip ir kitoms bendrovėms, kurios turėjo fiksuotas sutartis, reikėjo patiems surasti papildomų lėšų, nes iš užsakovo daugiau pinigų nepaimsi. Kitą kartą vos sudūrė galus, kai Baltarusijoje labai padidėjo infliacija, o jie buvo pasirašę sutartį baltarusiškais rubliais. Tuo metu įmonė, jau atlikusi trečdalį darbų, net svarstė galimybes nutraukti sutartį.

„Bet jeigu sutartis nutraukiama dėl rangovo kaltės, bauda siekia 10 proc. sutarties vertės. Būtų buvę apie 5 mln. dolerių. Be to, prarandi 10 proc. sutarties vertės siekiančią garantiją ir metams esi įtraukiamas į vadinamąjį juodąjį sąrašą. Mus gelbėtų „force majeure“, kuris būna įrašytas sutarties sąlygose, bet tai galiotų, jei, pavyzdžiui, kiltų karas. O infliacijai „force majeure“ netaikoma. Atvažiavo Pasaulio banko atstovai ir sako, kad ta infliacija – mūsų komercinė rizika. Aš jiems atsakau, kad ji gali būti 10-20 proc., bet ne 300 proc. Per plauką tada išgyvenome“, – pasakoja R. Baikštys ir priduria, kad tokie atvejai tikrai prideda „ne vieną žilą plauką“.

Nemažai žilų plaukų atsirado ir tada, kai viename objekte 3 mėnesius teko dirbti po 14 valandų per parą ir „po 32 dienas per mėnesį“. „Pasisvėriau po to, o svarstyklės vietoj 80 rodo 65 kg “, – prisimena jis.

Tačiau vienas sunkumų neįveiksi – greta turi būti patikimų specialistų komanda. R. Baikščiui nepriimtinas toks vadovavimo stilius, kai be aukščiausio lygio vadovo parašo „net varžtų iš sandėlio negali išsirašyti“. „Pas mus taip nebūna – yra skyrius, yra skyriaus vadovas, jis ir sprendžia“, – pabrėžia ponas Raimondas. Tiesa, priduria jis, surasti ar patiems išugdyti gerą padalinio vadovą taip pat nelengva.

O į klausimą, kas buvo jo paties mokytojas ketvirtą dešimtį įpusėjusioje įmonėje, R. Baikštys atsako diplomatiškai: „Senieji darbuotojai sako, kad aš pirmojo šios įmonės vadovo Ramučio Kuzmicko mokinys. Aš pradėjau dirbti jam vadovaujant, o jam išėjus tapau vyriausiuoju inžinieriumi, nes anksčiau šiose pareigose dirbęs kolega tapo įmonės vadovu.“

Koks laisvalaikis? Neprisimenu, kada žvejyboj buvau!      

Nors tuo patikėti nelengva, pasirodo, ponui Raimondui sunkiausia atsakyti į klausimą apie laisvalaikį. „Sunku su tomis atostogomis, nors pomėgių turiu daug“, – sako jis. Pasak R. Baikščio, jei viskam pakaktų laiko, nuobodžiauti vis tiek nebūtų kada. Jam smagu ištrūkti su draugais paskraidyti virš Kauno marių, sodyboje jo rankų laukia didžiulis sodas, namuose surikiuota „visa eilė meškerių ir šautuvų“, vasarą bent pora kartų mielai leistųsi į žygį baidarėmis.

„Turiu meškerių, bet nepasakysiu, kada paskutinį kartą buvau žvejoti. Į medžioklę ištrūkti dar sunkiau. Net jokiam būreliui nepriklausau. Kai būna laiko, prie draugų, giminių prisiglaudžiu. Anksčiau važiuodavau į Norvegiją žvejoti, bet paskutinį kartą buvau prieš trejus metus. Žiemą daugiau laiko, bet jeigu bent kartą nebuvau ant Kuršių marių, negaliu sakyti, kad žvejojau. Bet dabar ledo nebūna, bandysiu į Šiaurę, kad ledo būtų“, – sako jis.

Šaltinis:  www.statybunaujienos.lt